Plaškiškiai susitiko prie Gėgės
Eugenijus SKIPITIS
Šeštadienį Plaškiuose buvo daug saulės ir šventinio šurmulio. Vyko Pagėgių savivaldybės Plaškių kaimo kraštiečių šventė.
Šventinės iškilmės prasidėjo nykstančioje Plaškių bažnyčioje Tauragės klubo „Fotojūra“ vadovo Romualdo Vaitkaus parodos „Vizualūs laiškai Plaškiams“ pristatymu. Kaip parodos pristatymo anotacijoje rašo jos autorius, „ fotografui čia tikrai yra ką veikti. „Plaškiai labai fotogeniški“, - pasakytų dažnas. Nedaug Lietuvoje tokių vietų, kur pavasariniai potvyniai apsemia bemaž visą kaimą ir tik ant kalvelės stovinti bažnytėlė atrodo kaip simbolinis švyturys. Šalimais tekanti Gėgė - ir maitintoja, ir atgaivos šaltinis“.
Plaškiškiai gali didžiuotis iškilia kaimo praeitimi, deja, tragiškai sunykusia. Jeigu pabandytume mintyse prikelti Vytenio Ir Junonos Almonaičių pateiktus faktus, pateiktus knygoje „Šiaurės Skalva. Keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas“, susidarytų šiandieninei sąmonei nelabai suvokiamas vaizdas. „Tikslūs gyvenvietės įkūrimo metai dar nėra nustatyti, tačiau tikėtina, kad ji įsisteigė dar XVI a. 1639 m. čia jau buvo smuklė, o 1695 m. Plaškiai tapo parapijos centru. Gyvenvietei toliau augant ėmė formuotis savita mažam miesteliui būdinga urbanistinė struktūra. 1912 m. Plaškiuose buvo per pusšimtį sodybų, gyveno apie 440 žmonių, kurie galėjo dirbti pieninėje, kepykloje, mėsinėje. Miestelyje veikė keturi restoranai, viešbutis, vaistinė, šešios parduotuvės ir kelios amatininkų dirbtuvės. Panašai Plaškiai atrodė ir Lietuvos Respublikos valdymo metais (1923-1939)“.
Dabar turime, ką matome. Todėl nieko keisto, kad viena renginio organizatorių Danutė Bardauskienė kalbėdama bažnyčioje susirinkusiems kraštiečiams nesulaikė ašarų.
R.Vaitkaus fotografijos parodą praturtino ir papildė Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijos organizuotas projektas „Žmonės ir likimai. Mažosios Lietuvos kūrėjai“. Įtaigiai aktorės Virginijos Kochanskytės perskaityti poezijos ir lyrinės prozos tekstai, dailėtyrininkės Kristinos Jokubavičienės papasakoti dailininkų Adomo Brako ir Prano Domšaičio biografijų faktai, solistės Giedrės Zeicaitės atliktos liaudies dainos ir klasikos kūriniai (akompanavo pianistė Edita Zizaitė) skambėjo kaip, anot Klaipėdos universiteto profesorės Arūnės Arbušauskaitės, Plaškių renesanso akordai.
Matei stipriai apsikabinusius buvusius kaimynus, iš Vokietijos ar kito Lietuvos krašto atvažiavusius gimines ir bendraklasius, regėjai šiaip atėjusį pasižmonėti jaunimą. Tarp svečių sutikai LR Seimo narį Zigmantą Balčytį, ilgą laiką gyvenusį gretimame Žemaitkemio kaime, pasišnekėjai su Tauragės apskrities viršininko administracijos kultūrininku Eugenijumi Šalčiu, paspaudei ranką buvusiam plaškiškiui Alvydui Dumbliauskui, paplojai per petį Stoniškių seniūnijos seniūnui Stanislovui Bagdonui, iškėlusiam šventės vėliavą. Girdėjai svečių sveikinimus, matei nominacijų „Sidabriniai sparnai“ įteikimą, džiaugeisi, kad Plaškių kaimo džiaugsmas kviečia į vidų. Tiesiog buvo gera padėkoti šventės rėmėjams, organizatoriams ir laukti kitąmet pasikartosiančio kaimo atgimimo.
Romualdo Vaitkaus parodos „Vizualūs laiškai Plaškiams“ pristatymą pratęsė Lietuvos dailės muziejaus P.Domšaičio galerijos projektas „Žmonės ir likimai. Mažosios Lietuvos kūrėjai“
