Butautas Barauskas: „Save laikau geru amatininku“
Tauragės fotografijos galerijoje eksponuojama žinomo Lietuvos spaudos fotografo Butauto Barausko paroda „Apie Dievus ir Žmones“. „Nelaikau savęs menininku, netgi Fotomenininkų sąjungai nepriklausau. Esu doras žmogus, nuoširdžiai atliekantis savo darbą“, – per parodos atidarymą kalbėjo B.Barauskas.
Startas laikraštyje „Žaliojoje Lietuvoje“, septyneri metai darbo „Respublikoje“, daugybė kitų smulkesnių spaudos leidinių ir dabartinis darbas savaitraštyje „Žmonės“ padėjo sukaupti nemenką patirtį bei išsikovoti persvarą nuolatinės konkurencijos svarstyklėse. Apie fiksuoto vaizdo meną kalbamės su fotografu, ateityje svajojančiu savo fotografinę karjerą baigti žvejybiniame žurnale.
- Kada susidraugavote su fotoaparatu?
- Bandymai su fototechnika prasidėjo 4-5 klasėje, radus seną tėčio fotoaparatą. Iš pradžių gaudavau „leidimą“ nuspausti mygtuką užfiksuojant šeimos narius, vėliau paslapčia fotoaparatą pradėjau nešiotis į mokyklą. Su tėvais buvau netgi susipykęs: aptiko nešvarią vonią, kurioje su draugais bandėm gaminti mėgėjiškas nuotraukas. Tėvai atsileido tik išaiškinus tikrąją netvarkos priežastį. Savo klasėje garsėjau kaip kelionių ir vakarėlių fotografas.
- Aleksandras Macijauskas išgarsėjo fotografuodamas gamtos vaizdus, Algimantas Kezys daug dėmesio skyrė miestų architektūrai, o Jūsų nuotraukose dominuoja žmonės. Tai sąmoningas pasirinkimas?
- Jaunystėje, kai fotografija tebuvo hobi, fiksuodavau ir peizažus, ir etiudus, net natiurmortų pasitaikydavo. Vėliau, dirbant laikraštyje „Žalioji Lietuva“, pasirinkimą lėmė to meto įvykiai, svarbūs ir Lietuvai, ir man pačiam: mitingai, sąjungos byrėjimas. Vėliau fotografuoti žmones paskatino komunikabilumas bei kitos asmeninės savybės, būtinos šiai sričiai. Bėgant metams ateina patirtis, sugebi patikti, šiek tiek paglostyti savimeilę ir to užtenka, kad „prieitum“ prie žmogaus.
- Ar kyla pagundų ieškant dviprasmiškų rakursų netiesiogiai perteikti antipatiją kokiam nors asmeniui?
- Be abejo, kyla. Tačiau galimybės pasireikšti itin priklauso nuo darbovietės: jeigu dirbi laikraštyje, kurdamas tipažą privalai ieškoti įvairių sprendimų, ypač kai Lietuvoje tokia nestabili politinė situacija ir vienas žmogus vieną dieną rodomas iš teigiamos pusės, kitą – priešingai. Turi būti viskam pasiruošęs, bandai pagauti tam tikrus momentus ir tai dažniausiai pavyksta, kai vieną žmogų stebi ilgesnį laiką.
- Pomėgis fiksuoti žmones Jus atvedė ir į dabartinę darbovietę – žurnalą „Žmonės“?
- Kiekvienas naujas darbas – tam tikras tramplinas. Buvau pastebėtas ir pakviestas, kadangi man tai pasirodė priimtina, sutikau.
- Ar yra kokia nors tema, kurios nenorėtumėte ar negalėtumėte perteikti vaizdu, prieštaraujanti Jūsų įsitikinimams, moralės nuostatoms?
- Dažniausiai nejaukiai jaučiuosi fotografuodamas žmones, pakliuvusius į blogą situaciją (teismai, avarijos, žmogžudystės), kurią tu norom nenorom privalai pateikti, nes to reikalauja leidinys. Vis dėlto yra nubrėžtos tam tikros žurnalisto, fotografo etikos ribos, kurių nevalia peržengti. Esu paaukojęs tikrai gerų nuotraukų, kurios, nors ir puikiai padarytos, redakcijos taip ir nepasiekė.
- Dažnai tenka pakliūti į konfliktines situacijas?
- Kartais tenka. Dabar tai nebėra taip aktualu, tačiau dirbdamas „Respublikoje“ itin dažnai pykdavausi su policininkais. Konfliktus išprovokuodavo mano pastangos būti kuo arčiau įvykio, veiksmo vietos. Kartą iš teismo buvau išneštas už parankių nenurodžius priežasčių, yra ir saugumo darbuotojai vijęsi, begalę kartų ir į darbo techniką kėsintasi buvo. Tačiau rimčiau nei finansiškai, nei fiziškai nukentėti neteko.
- „Apie Dievus ir Žmones“ – pirmoji Jūsų fotografijų paroda. Ar šiuo ilgai brandintu ir kritikų palankiai įvertintu darbo vaisiumi esate patenkintas?
- Tos nuotraukos aprėpia maždaug dešimtmetį, bet jos nebuvo sąmoningai kauptos parodai. Tai padaryti paskatino draugai menininkai, vis prikaišioję, kad nieko visuomenei taip ir neparodau. Gerai įsiminė bičiulio poeto Rimvydo Stankevičiaus žodžiai: „Žmogus esu blogas, gyvenu blogą gyvenimą, bet kai truputį kažko duodu Dievui, jaučiuosi geresnis“. O geresnis nori būti kiekvienas.
- Gal prisimenate nuotrauką, dėl kurios teko itin daug paplušėti?
- Yra keletas. Žinomiausia istorija, kai paskui profesorių Vytautą Landsbergį su drabužiais bridau į vandenį, jis savo ruožtu kiek įmanydamas stengėsi plaukti tolyn, tačiau nuotraukų buvo padaryta nemažai ir jos atsipirko visomis prasmėmis. Išlipus į krantą, žmonės stovėjo ir plojo. Andriui Kubiliui premjeraujant teko plaukti drauge baidarėmis. Pažinau žmogų iš visai kitos pusės ir nors kelionė užėmė pakankamai daug laiko, ją laikau itin nusisekusia. Tai perteikia ir nuotraukos.
- Ar egzistuoja atrankos kriterijai, kuriais vadovaudamasis pasirenkate, ką verta užfiksuoti? Garsių ir įdomių žmonių Lietuvoje gana daug.
- Egzistuoja dvi kategorijos: ką verta ir ką norisi. Itin daug priklauso nuo žmogaus, kurį reikia fotografuoti: energetiškai jauti, kuris žmogus yra sausas, o su kuriuo gali „žaisti“. Laiko rėmai taip pat turi įtakos ieškant patrauklių fotoidėjų: valdininką fotografuoti jo darbo kabinete – banalybė, išvažiuoti už miesto, ieškoti žmogų atskleisiančios aplinkos – meniškumas, žadinantis smalsumą.
- Ramūnas Danisevičius teigia, kad fotografas – ne profesija, o gyvenimo būdas, taigi net ir atostogauti vyksta apsiginklavęs fototechnika, tuo tarpu Jonas Staselis tvirtina mokąs atsipalaiduoti nuo šio amato. Kuriai kategorijai save priskirtumėte?
- Fotografija jau seniai nebėra mano hobi, todėl ir meilė jai gerokai priblėsusi. Daugelis fotografų, tikrų menininkų, mane už šiuos žodžius greičiausiai pasmerks, bet fotografija yra užknisusi juodai: kiekvieną dieną praleidžiu su fotoaparatu, todėl su juo atostogauti ar dalyvauti vakarėliuose aš nematau prasmės. Aišku, idealus variantas būtų turėti mažą „muilinę“, kuria galėtum reikalui esant pasinaudoti. Kartais jauti įgimtą pareigos jausmą, kad fotografuoti tiesiog reikia.
Fotografą kalbino Rimantė Gaičevskytė, "Tauragės kurjeris"
