Lt   |   En   |   Ru

„Tauragės kurjeris“ apie fotomenininkę Sigitą Flaksienę

     


    FOTOGALERIJA


    Apie galeriją


    Tauragės fotografijos istorija


    Klubas


    Nuorodos

Prisijunk prie mūsų Facebook'e

 
 
Fotografė Sigita Flaksienė: „Lietuva labai graži, tik reikia tą grožį matyti“. R.Malycho foto
Airija nepaviliojo 

Gimė Sigita Tauragėje kiek daugiau nei prieš tris dešimtmečius. Mokėsi tuometėje 1-ojoje vidurinėje, Tauragės politechnikume, Kauno technologijos universitete, kur įgijo maisto technologės specialybę.

Ištekėjo dvidešimties. Vyras Evaldas - klaipėdiškis, dirba vairuotoju. Susilaukė dviejų atžalų – augina 12 metų Martyną ir 10-ies Eglę.

Beveik prieš trejus metus su šeima išvyko į Airiją. Dirbti ir gyventi. Tačiau moteris, pasvėrusi visus už ir prieš, su vaikais grįžo į gimtąją Tauragę, įsidarbino UAB „Netmark“. Vyras liko svečioj šaly, namuose jis labai laukiamas.

Sava tarp savų

Sigita, dar būdama visai mažutė, mėgo piešti, tapyti. Kartą namuose, palėpėje, aptiko tėvelio lagaminą su visa tapytojo atributika: teptukais, aliejiniais dažais, rado ir tėčio tapytų paveikslų. Smalsumo vedama, tuomet bene pirmą kartą aliejinius dažus Sigita panaudojo pagal paskirtį.

Pasak fotografės, jų giminėje ne vienam atsivėrė vartai į menininko pasaulį, kai kas jame gyvena iki šiol. Tapyba domėjosi tėvelis, dėdė Julius Rundza iš Plungės drožinėja. Pernai rudenį Sigita įsigijo fotoaparatą ir pasinėrė į fotografijos meno ieškojimus. Nešina keletu savo darbų, nuėjo kartą pas „Fotojūros“ vadovą Romualdą Vaitkų. Norėjo, kad fotomenininkas patartų, ką ir kaip reikėtų daryti, kad fotografijos būtų ne tik mėgėjiškos, bet kvepėtų menu. Romualdas patenkino moters smalsumą ir, susidomėjęs jos eksperimentinėmis fotografijomis, pakvietė tapti jų klubo nare. S.Flaksienė, kiek padvejojusi, sutiko.               

Kaip „sirpino“ menišką fotografiją

Gyvena Sigita su šeima gražiame miesto kampelyje – Jovaruose. Ten, kur daug žalumos, daugiau ramybės nei miesto centre.

Kai pajuto, kad gali fotografuoti kiek įmantresnes nuotraukas nei buitines, Sigita „gaudė“ kiekvieną malonesnį akiai vaizdelį. Kadangi jos namai netoliese geležinkelio bėgių, dažnai ten, pabėgusi nuo kasdienės rutinos, vaikštinėdavo nešina fotoaparatu. Ir tarsi kaskart kažko ieškojo. O ieškoti būta ko. Vasarą ten liūliuoja vešli pieva, kupina įvairiaspalvių gėlių žiedų.

Kartą birželį Sigita nutarė užfiksuoti tai, kas ilgai jai nedavė ramybės – nufotografuoti tyvuliuojančią pievą ankstų rytą, kylant rūkui. Laukė, kol žolynai užaugs didesni, sužydės daugiau lauko gėlių. Tuomet fotografė kėlėsi kas rytą, kad tik nepražiopsotų momento, kai karaliauja rūkas. Tačiau pasitaikydavo, kad pramiega ir nespėja „pagauti“ norimo momento, būdavo, kad lyja. Vieną rytą moteris buvo garantuota, kad kadras pavyks. Bet... nuskubėjusi pamatė siaubingą vaizdą - pieva buvo nupjauta.

Kūrybiniai planai

Kadangi moteris fotografijoje jaučiasi dar visai naujokė, apie darbus ar kūrybos planus kalba labai atsargiai. Klubo vadovas R.Vaitkus apie naująją klubo narę iškalbingesnis:

– Sigitos fotografijos man patiko iš karto, kai jas pamačiau. Eksperimentinėje jos kūryboje matau puikią perspektyvą. Ji eina savu keliu – savo darbuose teisingai mato šviesą. O tai svarbiausia.

Iki šiol moteris dalyvavo tik vienoje bendroje „Fotojūros“ darbų parodoje, kuri buvo eksponuota Kaliningrade, Panemunėje, Jurbarke. Norėtų, be abejo, surengti ir savo darbų personalinę parodą, bet kol kas šis sumanymas - tik svajonėse, nors darbus jau „sijoja“.

– Manau, jog nebūtina važiuoti į Egiptą, kad surastum kažką ypatingo fotografijoje. Lietuva labai graži, tik reikia tą grožį matyti. Ir užfiksuoti, – atviravo pašnekovė.

Žino, apie ką ir su kuo kalbėtis

Sigita mano, kad yra uždaro būdo, pasverianti kiekvieną žodį. Gal todėl mažai kalba. Mano, kad jei žmogų erzina aplinka, pirmiausiai jis turėtų gerai pamąstyti, ar su juo pačiu viskas gerai. Pati Sigita stengiasi atsiriboti nuo aplinkos, užsidaryti savyje. Moka susikaupti. Sako esanti savikritiška, labiau reikli sau nei kitiems. Atlaidi. Nemėgsta karštakošių. Niekada neleistų, kad į ją kas valytųsi kojas, vyniotų apie pirštą. Moteris mano, kad vien pažiūrėjusi į žmogų jau žino, apie ką su juo bus galima kalbėtis, iki kokios kartelės juokauti, atvirauti.

 
 

 

    Klubo nariai

    Ingrida Mockutė - Pocienė

    Greta Medelienė

    Sigita Flaksienė

    Benjaminas Pocius

    Eugenijus Kavaliauskas

    Sigitas Kancevyčius

    Remigijus Remeikis

    Rolandas Žalgevičius

    Romualdas Vaitkus

    Renaldas Malychas

    Vaidas Bičkus

    Vytautas Butkus

Tauragės fotografų klubas, 2006


E-solution: Eruditas team