Gėda prisipažinti, bet apie šį festivalį, organizuojamą jau dešimtmetį, nieko nežinojau. Laimei, yra visažinis internetas, kuriame radau informacijos, kad tris dienas (lapkričio 13–16 d.) vyksiančios parodos metu apsilanko apie 40000 lankytojų, daugiau nei pusė jų – atvykėliai iš kitų šalių, tūkstančiui žurnalistų suteikiama akreditacija (iš jų du – iš Tauragės). Darbus pristato apie pustrečio šimto menininkų iš viso pasaulio.
Trys valandos skrydžio ir laipinamės Šarlio de Golio oro uoste. Šiaip taip milžiniškame mieste susiradę savo viešbutį, analizuojame metro labirintus. Keletas minučių ir viskas tampa aišku kaip du kart du. Svarstome, jog kažkam reikėjo labai pasistengti sukuriant tokią schemą, kurią suprastų visi. Iš vakaro akies krašteliu žvilgtelėję į naktinį miesto šurmulį griūname pailsėti.
Naujas rytas, ir vos papusryčiavę skubame metro link, kuris dundėdamas požemiais veža mus į kol kas sunkiai įsivaizduojamą parodą. Pusvalandis metro, dar tiek pat pėsčiomis, ir pasiekiame vieną žymiausių pasaulio muziejų – Luvrą. Jau iš toli šviečia rausvos spalvos plakatai, reklamuojantys mūsų kelionės tikslą. Moteriškė išduoda akreditaciją ir šypsodamasi palinki gero reginio.
„Paris Photo“ parodoje – vienas už kitą įspūdingesni darbai, jų pateikimas verčia nebyliai analizuoti žmogaus galimybes ir šlovinti kūrybiškumą. Čia fotomenas negailestingai trypia mūsų pasąmonėje nusistovėjusius stereotipus, kad fotografija būtinai turi kažką reikšti, kad tai dokumentika, faktas, istorija. Taip, su tuo iš dalies sutinka pati parodos koncepcija, bet kitu galu vožia atgal – nes menas – kiekvienas spragtelėjimas. Veža... Paryžiaus fotografijos parodoje pati darbų pateikimo forma paverčia ją išskirtine vizualaus meno sritimi.
Atgauname kvapą, pradedame kalbėtis, bet vis dar aikčiojam iš nuostabos, nes kai kuriuos darbus siūloma įsigyti. Nepigiai. Kainos prasideda nuo 1000 eurų. Mėnulio dalies fotografija, kurioje matosi krateriai, uolos, fotografuota 1896 m. prancūzų fotografų Mauricijaus Lojevo ir Pjiero Puizokso, kainuoja nei daug, nei mažai – 63000 eurų.
Apžiūrėję trečdalį parodos pajaučiame kojų raumenų maudimą. Traukiame į spaudos centrą išgerti kavos, pavartyti spaudos leidinių. Kolega Romualdas Vaitkus susipažįsta su žurnaliste iš Tokijo, kuri parodoje lankosi jau ne pirmą kartą. Jėgos grįžta ir vėl neriame į parodos džiungles.
Kai kur jau prasidėjusios derybos dėl darbų pirkimo, kai kas fotografijas pakuoja ir jau nešasi. Parodoje zuja verslininkai, fotomenininkai, kaip spėjame, įvairių muziejų, galerijų darbuotojai. Prie kiekvieno stendo autorius arba agentūra pristatinėja darbus, aptaria kainas ar eksponavimo galimybes. Užtikome parduodamų darbų kolekciją, darytų fotografijos gimimo pradžioje – 1844 m.
Dar keletas poilsio pertraukėlių ir saulei apleidžiant Paryžių baigiame savo kelionę po fotolabirintus.
Iš apačios kylame į viršų – Luvro muziejaus pirmąjį aukštą. Pasak žinovų, šis pasaulinio garso muziejus, įsikūręs buvusiuose Karaliaus rūmuose, yra vienas ilgiausių pastatų pasaulyje. Tuo įsitikiname eidami šimtus metrų pro tūkstančius eksponatų, paveikslų, patalpintų didžiulėse prabanga tviskančiose salėse. Čia ir Pikaso galerija ir kruopščiai apsaugininkų saugomas Paryžiaus pasididžiavimas – Leonardo Da Vinčio Mona Lizos paveikslas, egiptologijos skyrius, paveikslų galerijos ir dar daug visko. Nuovargis daro savo, kelionė po kilometrines sales pradeda virsti rutina. Per muziejaus langą atsiveria įspūdingai apšviesta miesto architektūra.
Renaldas MALYCHAS
