Lt   |   En   |   Ru

Benjamino Pociaus personalinė jubiliejinė paroda

     


    FOTOGALERIJA


    Apie galeriją


    Tauragės fotografijos istorija


    Klubas


    Nuorodos

Prisijunk prie mūsų Facebook'e

Garbingo 70-ojo jubiliejaus proga autorius sukvėtė savo bičiulius ir gimines į parodos atidarymą. Visa kūryba pristatyta tik nespalvotomis fotografijomis. Didžioji jų dalis iš 6-ojo, 7-ojo dešimtmečio. Žiūrovai galėjo pamatyti ir autoriaus fotoaparatus, su kuriais ir buvo padarytos šios fotografijos, pavartyti anų laikų spaudą su Benjamino įamžintais vaizdais. Šio gražaus jubiliejaus proga autorių sveikino valdžios atstovai, giminės, kolegos, draugai.

 

Plačiau apie autoriaus kūrybą „Tauragės kurjeryje“:

Juodai baltas fotografo gyvenimas
 
  
0
0
0
    
    
0
0
0
 
 
Laikas visuomet mums atsuka nugarą, kad nematytume vis smarkiau besiraukšlėjančio jo veido. Iš vėjo plaikstomo lietpalčio kišenės jis ištraukia pluoštus prisiminimų, buvusių bendradarbių pavardes, mylėtų ir nemylėtų mergaičių adresus, atmintyje įstrigusius, bet nenufotografuotus kadrus, nepakartojamą jaunystės apšvietimą, optimizmo ir vilties blyksnius, santūrius susimąstymo šešėlius, tarsi kokį nutrintą fotografijų albumėlį padeda gyvenimo trupinius ir skubiu žingsniu taikosi nueiti nuo mūsų stalo.
 

 
Benjaminui Pociui – septyniasdešimt. E.Skipičio foto
Bandome jį sugriebti už skverno. Ne tam, kad kamantinėtume, ar jo padedami bandytume gyvenimą pradėti iš naujo. Kaip sako fotografas Benjaminas Pocius, septyniasdešimtmečio kalvelė skirta ne tam, kad kaip jaunas kumeliukas laigytum prisiminimų slėniais. Tokie metai, anot jo, skirti gyvenimo pavalkams padėti.

Pavalkų dar nededam, nes tikimės, kad dar teks juos vilkti, todėl gražiai bei plačiai nusišypsom ir bandom prisiminti pradžių pradžią. Suprask, kad panūdome sužinoti, ką Benjaminas gyvenime padarė blogo, kad ėmėsi fotografijos. Pirma – šitas užsiėmimas brangus, antra – atima daug laiko, trečia – ardo šeimyninį klimatą. Tačiau kaip sakė pašnekovas, kam karas nenutraukė rankų, tas po karo fotografavo, tapo radiotechnikais arba vairuotojais.

– Man buvo lemta šlietis prie fotografijos. Iš lėto, neskubant, kažkokiais etapais, tarsi žinant, kad teks iš to duoną valgyti. Ir dideliems menams nelabai buvo daug vietos. Tiesiog reikėjo dirbti tai, kas tuo metu buvo reikalinga, – pasakojo Benjaminas Pocius.

Tai buvo vienas rimtesnių berniukiškų užsiėmimų. Prisiminimai sustojo ties 1959 m. prie mažo didintuvėlio ir fotoaparato, kuris, rodos, vadinosi „Liubitel“. Nuo jo ir pradėjo. Patarimų ir praktinių žinių sėmėsi pas anuomet Tauragėje dirbusį fotografą Juozą Meškerį. Tuo metu jaunam žmogui įmantresnė fototechnika nelabai buvo prieinama. Tačiau, kaip sakoma, kantrybė daro stebuklus. Po truputį sklaidėsi cheminės ir optinės fotografijos paslaptys, kaupėsi darbui reikalinga patirtis. Susivokta, kad fotoaparatas fotografuoja fotografo galva ir kojomis. Anuo metu apie teleobjektyvus ar „zumus“ net nebuvo kalbama. Kadrą derėjo apgalvoti iš anksto. Kur ir kaip sugebėsi atsistoti, tą juostelėje ir turėsi. Tas buvo labai svarbu dirbant laikraščiuose, iš pradžių Šilalėje, paskui Tauragėje. Darbo pirmūnus buvo galima šiek tiek pastumdyti, parežisuoti kadrą, išlaužti šypseną. 1960 m. B.Pocius dalyvavo pirmoje respublikinėje parodoje. Jo nuotrauką netgi rodė per televiziją. Už dalyvavimą parodoje kaip prizą gavo tritomę „Tarybų Lietuvos enciklopediją“.

Dabar skaitmeninėmis „muilinukėmis“ šaudantis jaunimas nelabai įsivaizduoja ano meto fotografijos technologijų sudėtingumą. Modernesnės medžiagos ir technologijos buvo už geležinės uždangos. Viskas, ką galėjai pasiekti fotografijos virtuvėje, buvo rusiška, geriausiu atveju, čekiška. Benjaminas rusiškos fototechnikos nekeikia, nes sovietiniais metais kitokios beveik ir nematė. Fotografijos industrija vystėsi didmiesčiuose – Kaune ir Vilniuje, kur buvo susitelkusios leidyklos, didesnių laikraščių ir žurnalų redakcijos. Ten virė modernesnis gyvenimas, skatinantis labiau domėtis fotografijos meniniais ir technologiniais pasiekimais. Čia dirbdamas laikraščio redakcijoje kaip visi fotožurnalistai gabaliukais karpydavo juostą, kelis kadrus ryškindavo ir fiksuodavo, o po to dar veždavo nuotraukas į Sovetską arba Černichovską, kad spaustuvininkai pagamintų nuotraukų klišes. Ir nieko nenutikdavo, visur suspėdavo. Tauragės spaustuvė cinkografijos cecho neturėjo. To meto gyvenime fotografija buvo prestižinis užsiėmimas. Ne paslaptis, kad fotografuoti pramokęs žmogus turėjo galimybę šiek tiek prisidurti prie atlyginimo, būti mobilesnis, modernesnis, netgi kitaip valdžios ir visuomenės vertinamas. „Partinukai“ ir valdžios vyrai nepraleido progos fotografuotis „už gražias akis“, todėl „liaudies tarnai“ buvo priversti kantriai spragsėti fotoaparatų užraktais. Už tai jie retkarčiais gaudavo žirnelių, majonezo ar tirpstančios kavos šventiniam stalui. Šeimos akyse tokie lauknešėliai pakeldavo meno autoritetą.

Plėsdama savo veiklą Fotografijos meno draugija 1971 m. įsteigė skyrius Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje. 1973 m. duris atvėrė Vilniaus fotografijos galerija, 1975 metais Tauragėje atidarytas šios draugijos skyrius, kurio aktyviu nariu tapo Benjaminas Pocius. Kūrybingam fotografui draugijos įstatai leido darbo disciplinos prasme gana lengvai gyventi: galima buvo dirbti gamyklose, vadovauti fotografų būreliams, užsakymus atlikti pagal autorines sutartis. Draugijos konsultantai nesidrovėjo su provincijos fotografais pasidalyti technologinėmis naujienomis. Darbas Fotografijos meno draugijoje buvo bene produktyviausias fotografo karjeroje.

Paklaustas apie fotožurnalisto duoną Benjaminas sako, kad tai labai subtilus darbas. Dabar viskas keliasdešimt kartų lengviau, gal tik didesnės leidybos apimtys ir tempai.

– Jeigu mano laikais būtų kas redakcijoje prakalbęs apie kompiuterį ar skaitmeninį fotoaparatą, būtų buvęs išvarytas namo išsimiegoti, – sako Benjaminas.

Į fotografiją atėjus skaitmenai Benjaminas prieš ją nesispardė. Atkakliai maigė fotoaparato mygtukus, mokėsi, spragsėjo, nes suprato, kad žurnalisto darbe skaitmeninis fotoaparatas – Dievo dovana.

Kai Tauragės metraštininkas ant jubiliejinio savo darbo stalo pradeda dėlioti tūkstančius negatyvų, nejučiomis susimąstai apie jų sutvarkymą. Benjaminas tikrai neturi lėšų jiems suskaitmeninti. Kur dar jų bent minimalus aprašymas? Daiktas yra, bet iki galo vertingo daikto nėra. Penkiasdešimties metų Tauragės fotometraštis laukia dėmesio. Kyla klausimas, ar išvis B.Pociaus fotoarchyvas kam nors reikalingas, kad ir „Santakos“ muziejui? Gal ne viskas paskui fotografą privalo nueiti į nebūtį? Pagauti laisvės furoro daug ką vertiname ne taip, kaip tai žmogiškai derėtų daryti. Taip susiklostė gyvenimas, kad būta ir fotografuota ne pačiu tautai maloniausiu laikotarpiu, iš to nesunkiant nei meninių, nei politinių sulčių. Argi nėra kilnus tikslas parodyti metaforomis neapdangstytus savo gyvenimo pamatus? Sovietmečiu irgi mylėjo, tuokėsi, gimė, mirė. Žmogaus vidinės vertybės nedaug kito, keitėsi tik tų vertybių ideologinis apvalkalas.

Bebraidžiojant po juodai baltą Benjamino Pociaus gyvenimą lyg svirplio ciksėjimas lydi rami jo kalba. Atverti šiek tiek pavargusią veido knygą ir skaitai kaktoje lakstančias geras akis. Skruostuose atsiveria šypsenos duobutės. Ant redakcijos stalo krinta jų šešėlis. Neišlaikęs stalas irgi pradeda juoktis.

– Nesistebėk, – sako fotografas Benjaminas Pocius, – ir tau taip bus, kai sulauksi mano jubiliejinių metų. Juoksis ne tik stalas.

Galbūt nulipęs nuo į sieną įkaltos vinies laukais išeis rankose nelaikomas fotoaparatas, kad nufotografuotų griežle šaukiantį tavo gyvenimą. Duok, Dieve, kad kuo ilgiau nepasibaigtų atminties kortelė.

 
 

 

 

 

    Klubo nariai

    Ingrida Mockutė - Pocienė

    Greta Medelienė

    Sigita Flaksienė

    Benjaminas Pocius

    Eugenijus Kavaliauskas

    Sigitas Kancevyčius

    Remigijus Remeikis

    Rolandas Žalgevičius

    Romualdas Vaitkus

    Renaldas Malychas

    Vaidas Bičkus

    Vytautas Butkus

Tauragės fotografų klubas, 2006


E-solution: Eruditas team