BITĖNŲ GYVENIMAS – VIEŠOJOJE BIBLIOTEKOJE
Vilija UŽMIŠKIENĖ
Tauragės Viešosios bibliotekos skaitykloje Vasario 12 dieną atidaryta žurnalisto, fotografo darbų paroda ,,Gyvenimas po Bitėnų dangum”. Tuo pačiu - pristatytas Pagėgių krašto draugijos ,,Sandūra” žurnalas – almanachas, spausdinamas kartą per metus.
E. Skipitis, 1951m. gimęs Šeduvoje, mokėsi Kauno Aukštesnioje meno mokykloje. Dirbo reklamos agentūroje ir spaudoje, Rambyno regioninio parko direkcijos kultūrologu, Martyno Jankaus muziejaus muziejininku. Dabar - UAB ,,Tauragės kurjeris” korespondentas, Tauragės fotoklubo ,,Fotojūra” narys. 2006 m. kartu su žmona Giedre apdovanotas Ievos Jankutės inicijuota Martyno Jankaus premija už M. Jankaus gyvenimo ir veiklos propagavimą bei jo vardo muziejaus veiklos organizavimą.
E. Skipitis vienas iš tų krašto patriotų, kuris visomis savo ,,meninėmis” galiomis nors iš dalies siekia grąžinti kaimus ir kaimelius į ,,Mažosios Lietuvos” kultūrinę bei geografinę terpę. Jokiu būdu šia paroda nesistengia išaukštinti pačių Bitėnų (Pagėgių savivaldybė) ir ,,karpyti” ,,Mažąją Lietuvą”, tačiau patikina, kad Bitėnai yra laikomi ,,Mažosios Lietuvos” simboliu.
Parodos eksponatų ,,Gyvenimas po Bitėnų dangum” būta apie šimtą, tačiau nė vieno Lietuvos miesto salės, kur puikavosi menininko ekspozicija, neturi galimybių sutalpinti visų eksponatų. Tad ir viešojoje bibliotekoje jų – tik apie tris dešimtis. Beje, autorius tiki, kad kada nors jo fotografijos, parengtos šiai parodai, suguls į vieną knygą ir įgaus teisę būti pamatytoms ne vienos lietuvaičių (ir ne tik) kartos.
Kalbėdamas apie ekspoziciją, E. Skipitis poetiškai pasakoja:
-"Kai sustoji sunykusios tėviškės laukuose, prie kojų pasilenkusi žemė apsikabina tave, kad pasisveikintų. Ką gali pasakyti savo vaikystės pievoms, jeigu seniai jose negirdėjai plakant dalgio? Ant slenksčio numestas plaktukas jau ne šeduvis. Vis toliau nuo manęs nueina rupi mano vaikystės tarmė. Kažkur dar turėtų būti vilties žemė – spalvota lyg atlaidų saldainiai, tačiau jau nežinai, kokiomis maldomis reikia melsti atmintį, kad žodžiai taptų tikresni už norus. Kaip duonos kepalą nešiesi su savimi jau kito kaimo gyvenimą, turtingą, įdomų, margą. Barkūno žiedas vėjų pagairėje – Bitėnai. Iš Ragainės ateina Mažvydas ir prie žibalinės lempelės meldžia, kad šiapus Nemuno žmonės neužmirštų lietuviškai. Dar nepamiršo. Martyno Jankaus knygų lapeliuose, Vydūno giesmėse ir dainose, kaimo pasišnekėjimuose... Tik tiek tenorėjau, kaip mokėdamas tai nufotografuoti", – atviravo fotoparodos autorius.
