„Tie, kas svajoja nuvykti į šį miestą nori ne jo gatvių ir kavinių, išsikėtojusių palei krantines – norima Paryžiaus Jausmo – laisvės, romantikos, įkvėpimo... O bulvarų ir tiltų vardai, kuriais gundomasi siejasi ne su konkrečiais fiziniais miesto architektūros elementais, o su galimais pojūčiais, kurie turėtų užplūsti juos lankant.
Gal dėl to Sigito Kancevyčiaus fotografijose pagrindinis dėmesys tenka žmonėms. Jie sėdi kavinėse, sukasi šokyje, skuba gatve, susilieja bučinyje ar nustveriami savo kasdienėje rutinoje... Pastebėtina, kad visų fotografijų erdvė išorinė – fotografuojama viešose erdvėse. Būtent visiems atviros vietos, kuriose kryžiuojasi daugybės individų judesio trajektorijos ir kuria miestui būdingą atmosferą.
Fotografijas vienija ne tik jų objektas, bet ir chromatinė plotmė – visos jos beveik juodai baltos. Spalvos prigesintos taip smarkiai, kad lieka tik jų nuojauta. Juodai balta jau leistų kalbėti apie archyviškumą, tačiau likęs spalvos šešėlis neleidžia to daryti. To pakanka, kad būtų liekama dabartyje, o neįprastas spalvinis tonas kuria nostalgiškos nuotaikos šydą“ – parodos pristatyme rašo Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus projektų koordinatorė Kristina Kučinskaitė.
Vilija Užmiškienė
