Kalnai R. Augūno kūryboje atsirado neatsitiktinai. 1958 m. jis pradėjo sportinę alpinisto karjerą, kai įkopė į aukščiausią Europos viršukalnę Elbrusą. Per trisdešimt vasarų, praleistų kalnuose drauge su fotoaparatu, fotografas dalyvavo Kaukazo, Tian Šanio ir Pamyro viršūnių įkopimuose, įkopė į bevardes viršūnes, kurios buvo pavadintos M. K. Čiurlionio, K. Donelaičio, Lietuvos, Žalgirio, Nemuno vardais.
Per savo kelionių laikotarpį R. Augūnas sukūrė ne vieną ciklą: „Kalnai ir žmonės“ (1962-1983), „Po Egipto saule“(1969), „Indijos motyvai“ (1976), „Draugystės akimirkos Konge“ (1979), „Po Pietryčių Azijos šalis“ (1980).
Tačiau štai jau per penkis dešimtmečius besitęsiant fotografo kūrybiniam keliui, jo akiratyje buvo ne tik kalnai ir svečios šalys. Naujausiame darbų albume „Sapnuoju Lietuvą“ R. Augūnas atveria savo lietuviškąjį archyvą, kuriame patalpinta 220 fotografijų 1960-2010 metų laikotarpį apimantis pasakojimas apie Lietuvą.
„Fotografui sugrįžti į savo archyvą – tas pat, kas grįžti į Tėvynę, - teigia R. Augūnas. – Kai dabar žiūriu į šias nuotraukas, matau žmones, kurių jau nėra, pasaulį, kuris visai kitoks nei buvo ir todėl visa tai primena sapną. Todėl ir „Sapnuoju Lietuvą“ su jos vaikystėmis, kasdienybe ir šventėmis, kaimo ir miesto gyvenimu, darbais ir džiaugsmais“.
Pasak kino ir fotografijos kritiko Skirmanto Valiulio, parašiusio knygai įžanginį straipsnį: „Kaip išskirti, kur yra mažas, o kur didelis gyvenimas? Viename krašte – vaikystė su kailinukais, kitame – suaugę dėdės neša Leniną. Tačiau viskas sutelpa į vienos kartos gyvenimą, intymų, nes šeimoje ar namų kieme, viešą, nes yra demonstracijos, talkos, vestuvės ir laidotuvės. Manyčiau, Kad ši R. Augūno knyga ir yra išskirtinė. Jūs nejausite ribų vartydami puslapius, kaip nėra jų ir gyvenime. Tai universali gyvenimo fotografija, kaip nors specialiai neakcentuojanti psichologinių ar egzistencinių problemų.“
Žmogaus psichologinis portretas ir apie jo gyvenimą pasakojantys siužetai R. Augūno fotografijose yra tokie pat svarbūs, o gal net ir svarbesni, už didingus gamtos vaizdus. Pasak fotografijos ir kino kritiko Skirmanto Valiulio, „Romualdą Augūną ir Lietuvos kaime, ir Pamyre, prie Afganistano sienos, labiausiai domino žmogus“. Tad nenuostabu, kad lietuvių fotografas priskiriamas humanistinės fotografijos krypčiai – su ja R. Augūną sieja noras parodyti, jog „visų tautų žmones jaudina tos pačios problemos ir būtent tuo jie labai artimi vieni kitiems“.
