R.Vaitkus sukūrė fotografijų serijas: „Adakavo psichoneurologinis pensionatas" (1999), „Tilžės šiokiadieniai" (2000-2003), „Prisiminimai iš JAV" (1995-2003), „Vizualūs laiškai Plaškiams" (2004-2007), ,,Raukšlėtas laikas" (2004-2013). Surengė 9 personalines parodas bei periodiškai dalyvauja kolektyviniuose projektuose Lietuvoje bei už jos ribų (Lenkija, Vokietija, Rusija, Baltarusija, Latvija, JAV). Fotomenininkas pelnė Tauragės apskrities garbės ženklą (2007), 2012 metais laimėjo konkurso „Lietuvos spaudos fotografija" auksinio kadro apdovanojimą (kategorija „Gyvenimas"), bei gavo Lietuvos fotomenininkų sąjungos premiją. Tais pačiais metai jis taip pat tapo Tauragės „Metų žmogumi".
Nors dauguma R.Vaitkaus fotografijų sukurta XXI a., jo kūrybinės strategijos glaudžiai siejasi su XX a. septintojo dešimtmečio suformuota lietuviškosios mokyklos tradicija. Galima sakyti, jog fotomenininkas šiandienę fototografiją grąžina į jos aukso amžių. Dešimtojoje personalinėje parodoje jis pristato nuo skubančio ir globalaus pasaulio nutolusius personažus, tuos, kurie liko savo tradicinėje egzistencijoje, nesiveldami į akimirksniu kintančio pasaulio žaidimus. Atrodo, kad autorius į šiuos beišeinančius žmones žvelgia su tam tikru ilgesiu. Apie fotografuotą Plaškių kaimą jis sako: „Kiekvienas Plaškių kampas savotiškai įdomus ir gražus, o čia gyvenantys žmonės nuoširdūs, paprasti. Buvo miela, nors ir labai trumpai, susipažinti su šio kaimelio gyvenimu ir, kiek įmanoma, tiksliau stengiausi jį užfiksuoti fotografijose". Nerasime čia vikšraitiškų „kaimo grimasų" ir nykios degradacijos, bet kartu šiuose fotolakštuose nera ir rakauskiško romantizavimo bei sutaurinimo. R.Vaitkų greičiau domina tiesiog vis dar esantys čia ir dabar ir dar nesiruošiantys pasitraukti.
